Ar normalu, kad aš taip jaučiuosi?

Ar normalu, kad mane viskas erzina?

Ar normalu, kad aš pykstu?

Motinystė nėra tik drugelių šokis pilve ir dailūs pataliukai su drambliukais. Deja, nei aš, nei daugelis mamų mano aplinkoje nežinojo ir nesijautė pasiruošusios naujam etapui. Mažai kas kalba apie tai, kad moteris, buvusi sociali ir aktyvi iki gimdymo, staiga bus įkalinta tarp keturių sienų su žmogumi, kuris nemoka savimi pasirūpinti, negali kalbėti, daug reikalauja dėmesio ir nuolatinio budrumo. Būti reikalinga 24 val per parą nėra gerai apmokami viršvalandžiai ar savaitės komandiruotė.

Daug metų praėjo, mano vaikai jau dideli, bet vis dar į viršų keliama gėlytėmis kvepianti motinystė ir tobulumo kultas. Socialiniai tinklai mirga nuo gražių nuotraukų, kuriose šypsosi nuovargio nesugadinti įdegę mamų veidai. Tuo tarpu visos likusios mamos tyliai stebi ir dar labiau gėdijasi savo problemų, pykčio ir agresijos priepuolių, nerimo, nemigos, depresijos…

Gaila, kad iki šiol moterys vis dar slepia ir gėdijasi savo jausmų… Tyloje problema neišsisprendžia. O tai, kad visus šiuos jausmus patiriate tik Jūs viena – yra viso labo tik iliuzija.

Dažnai mamos sako: „Man baisu pripažinti, bet aš kartais nekenčiu savo vaiko..” Pažįstama? Kalbėsime apie tai paskaitoje Liepos 27d.

Ši paskaita skirta tau, jei:

• Nuolat jauti nuovargį, net po nakties.
• Dažnai pagauni save šaukiančią ant vaikų, nors pažadi sau daugiau taip nedaryti.
• Jauti kaltę dėl savo reakcijų.
• Atrodo, kad gyveni nuolatiniame kontrolės režime.
• Pavargai nuo barnių ir konfliktų.
• Tavo vaiko elgesys kelia daug nerimo ir klausimų.
• Nuolat galvoji, ką darai ne taip.
• Jauti, kad po truputį prarandi ryšį su savimi.
• Trokšti daugiau ramybės, bet nežinai nuo ko pradėti.
• Nori ne dar vieno patarimo, o saugios erdvės sustoti ir pagaliau pasijausti išgirsta.