Aprašymas

Tėvystė – tai kelias, kuris neturi žemėlapio. Gaila, bet atsakymų pradedame ieškoti dažniausiai tada, kai jau skauda, kai kažkas nepasisekė:

• Kai vėl apšaukei vaiką, nors sakei sau, kad daugiau taip nedarysi.

• Kai bausmės tapo kasdienybe.

• Kai ryšys su vaiku blėsta, nors viską darei „teisingai“.

• Kai net ir apribotas ekranų laikas nieko nekeičia.

• Kai širdyje atsirado kaltė, kurios neišeina ignoruoti.

Bausmės, pakeltas tonas, „diržas”… tai atrodo kaip paskutinė išeitis. Bet niekas nesikeičia.
Tai nepadeda kurti ryšio. Tai skaudina – tiek vaiką, tiek tėvus.
Ir ilgainiui visi tolsta.

Ar vaikas nustoja mylėti tėvus? Ne. JIS NUSTOJA MYLĖTI SAVE. Jis pradeda klausti: „KAS SU MANIMI NEGERAI?”

Kviečiu tuos, kurie pasiruošę pokyčiui.

Tėvystė gali būti kitokia. Be bausmių.

Šioje paskaitoje kalbėsime atvirai:

1. Bausmės. Kodėl šis auklėjimo būdas vis dar naudojamas 21 amžiuje? Kokia to gili priežastis?
2. Kodėl bausmės nepadeda ir neveikia šios kartos vaikų?
3. Pagarba ir ribos. Kaip to pasiekti auklėjime?
4. Kodėl taip sunku susivaldyti , kai vaikas išveda iš kantrybės?
5. Kuo pakeisti bausmes ir kaip kurti ryšį su vaiku?